Radom filologą: Tomas Taškauskas

Prieš jūsų akis – antrasis šių metų „Radom filologą“ rubrikos interviu, kuriame kalbiname rašytoją, VU Filologijos fakulteto alumną Tomą Taškauską. Tomas Taškauskas jau daugelį metų sukasi filologiniame pasaulyje kurdamas tiek savus tekstus, tiek skrebendamas įvairius straipsnius ir recenzijas spaudoje, o taip pat versdamas ir kitų autorių kūrybą iš prancūzų kalbos. Norintiems artimiau susipažinti su mūsų pašnekovu, siūlome apsilankyti jo internetiniame puslapyje bei Facebook skiltyje! Na, o šiame interviu kviečiame pasiskaityti autoriaus dėstomas mintis apie tikėjimą, kūrybą bei kitus susijusius klausimus!

– Koks dalykas / žmogus paskutinį kartą Jus privertė nuoširdžiai nusijuokti?

– Labai sunkus klausimas, nes… nuoširdžiai (ir garsiai) juokiuosi kasdien (ir ne kartą). Taigi, mane visai nesunku prajuokinti. Gal net kiek per lengva! Dažniausi mano juokintojai yra dukra ir žmona bei kolegos iš IT įmonės, kurioje šiuo metu dirbu.

– Geriausias / įsimintiniausias momentas iš studijų laikų VU?

– Labiausiai įsiminė pora skaitinių – Birutė Pūkelevičiūtė ir jos „Metūgės“. Taip pat, Bronius Krivickas ir jo kūryba. Ir tai, kad studijų metais pasipiršau nuostabiai merginai, su kuria sumainėme žiedus ir štai esame laimingai vedę daugiau nei 10 metų.

– Kas Jus iš pradžių patraukė prie poezijos rašymo?

– Čia kaip klausti, kodėl įsimylėjai... Nes poezija man buvo pati gražiausia ir su ja norėjau praleisti visą savo gyvenimą! Nuo pat pradžių, tikom ir patikom viens kitam. O ir susikalbėti mudviem sekėsi visai neblogai. Reta laimė ta abipusė meilė. Tiesa, šį savo norą geriau suvokiau tik laikui bėgant. Ir dabar karts nuo karto iš naujo atrandu – man tiesiog patinka poezija. Ir taškas. 

– Kaip palaikote tikėjimą savo gyvenime?

– Norėčiau patikslinti: ne aš palaikau tikėjimą – tai tikėjimas mane palaiko. Nežinau, kaip ištverčiau visą gyvenimo absurdą, latentinį karantino ir karo stresą, savo paties trūkumus ir klaidas, visą tą skausmą, kurį sukėliau kitiems ir sau, kaip jėgų turėčiau vis iš naujo atsistoti ant kojų, kaip būčiau įveikęs visas vaikystės traumas, jei ne draugystė su Dievu. Draugystė, kuri moko dažniau šypsotis. Ir į save nežiūrėti per daug rimtai.

– Kokie jausmai užplūdo tuo metu, kai išleidote savo pirmąją knygą?

– „Aš nuo šitos laimės apsvaigau“ – nejučia į galvą atėjo eilutė iš Virgio Stakėno dainos... Išties, pirmoji knyga – tai svaiginanti patirtis. Džiaugsmas, išsipildymo pojūtis, supratimas, kad tavęs ir tavo meno kažkam reikia – vieni didžiausių malonumų rašytojo ir poeto gyvenime. Emocinis kuras, kurio man užteko labai ilgam. Iki antrosios knygos, kurią išleidau tik po 10 metų.

– Ar jaučiate pokytį savo kūryboje?

– Dabar išgyvenu patį kūrybingiausią savo gyvenimo etapą – idėjų daugiau, nei spėju įgyvendinti. Todėl norėčiau rašymui skirti daugiau laiko. Kol kas didžiausias lūžis, mano akimis, yra įsitraukimas į trumpuosius poezijos žanrus, nuo kalambūrų iki sentencijų ir haiku variacijų. Bus matyti, kur toliau nuves kūrybinė intuicija!

– Ko palinkėtumėte dabar esamiems studentams?

– Jei trumpai – mylėti ne vien kalbą, bet ir tuos, kurie ja kalba! Jei ilgiau, siūlau pasidaryti pratimą, kaip surasti savo gyvenimo misiją, t. y., aiškiai atsakyti į klausimą, ką aš noriu veikti savo gyvenime. Anot A. Havard, iš kurio knygų šį pratimą nusižiūrėjau, turime užduoti sau du klausimus: a) Kas aš esu? T.y., kokia yra mano istorija ir koks mano talentas? b) Į kokį iššūkį jaučiuosi šaukiamas aistringai ir su atsidavimu atsiliepti? Man labiausiai patinka pirmoji dalis, nes klausimas „kas aš“ skatina aprašyti žmones, kūrinius, idėjas, įvykius, kurie padarė arba tebedaro didžiausią įtaką mūsų gyvenime. O atradus savo vietą tampa daug lengviau elgtis taip, kaip kiekvienas ir turėtume elgtis – laisvai, su pagarba kitiems ir savo savitumui.

– Jeigu filologijos programa neegzistuotų, kokią studijų kryptį būtumėte pasirinkęs vietoje jos?

– Jei filologijos programa neegzistuotų, reiktų ją sugalvoti.

– Kokią savo charakterio savybę įvardintumėte kaip ryškiausią / labiausiai dominuojančią?

– Chaotiškas kūrybiškumas!