Radom filologą: Daumantas Katinas

Šiandienos pašnekovas – VU FLF Vokiečių filologijos katedros asistentas, mokslų daktaras ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Alumnų draugijos vadovas Daumantas Katinas. Kviečiame susipažinti su pašnekovu iš arčiau!

– Kodėl pasirinkote studijuoti vokiečių kalbą? Kas joje jus labiausiai žavi? 

– Nuo ankstyvos vaikystės svajojau ir norėjau tapti tik mokytoju. Mažiau svarbu man buvo, kokio dalyko mokytoju norėčiau būti. O kadangi mokykloje nuo antros klasės mokiausi vokiečių kalbos, man ji sekėsi neblogai. Taip pat kelis kartus pagal mokinių mainų programas buvau Vokietijoje ir artimiau susipažinau su Vokietijos gyvenimu bei kultūra, tad nutariau rinktis Vokiečių filologijos studijas.

– Koks buvote studijų laikais: pavyzdingas studentas, kuris aktyviai atsakinėdavo per paskaitas, ar tas, kuris kiek patingėdavo, bet viskas puikiai sekdavosi?

– Negalėčiau teigti, kad buvau labai stropus, taip pat nebuvau ir tingus – stengdavausi atlikti tai, kas priklauso, ir tik kartais šiek tiek daugiau. Per paskaitas retai kada pats keldavau ranką ir stengiausi būti aktyvus, tačiau kadangi grupėje buvau vienas vaikinas tarp merginų, noromis nenoromis tekdavo ir dažniau atsakinėti, ir imtis iniciatyvos. Taip pat ir dėstytojai dažniau pakalbindavo, tad šiokį tokį didesnį aktyvumą lėmė daugiau aplinkybės nei aš pats.

– Koks yra jūsų įsimintiniausias įvykis studijų laikais?

– Kadangi studijų metu dirbau, nebuvau labai aktyvus „studentautojas“, veikiau – „studentas“, tad ir įsimintiniausias įvykis susijęs su studijomis. Pirmame kurse, vieno Šiuolaikinės vokiečių kalbos egzamino žodžiu metu a. a. docentė Gražina Astramskaitė, jau žinodama, kad ateityje noriu tapti mokytoju, pasikvietė tuometinį Vokiečių filologijos katedros vedėją, taip pat jau šviesios atminties docentą Saulių Lapinską, ir, rodydama į mane, su šiek tiek ironiška ir jai būdinga šypsenėle, pasakė: „Žiūrėk, šitas nori būti mokytoju.“ Tuomet jaučiausi šiek tiek sutrikęs, tačiau žvelgdamas iš šių dienų perspektyvos suvokiu, kad taip dėstytoja man pradėjo ir padėjo ruošti kelią link dėstytojo darbo Vilniaus universitete. Visa tai nulėmė didžiąją tiek mano profesinio, tiek asmeninio gyvenimo dalį ir dėl to iki šios dienos labai džiaugiuosi.

– Kuri kultūra Jums labiau prie širdies: vokiškoji ar lietuviškoji?

– Būdamas Vokietijoje visada jaučiuosi saugus ir užtikrintas visomis prasmėmis – žinau tos šalies kalbą, kultūrą, nebijau bet kuriuo metu eiti gatve ar pasiklysti. Pažįstu nemažai vokiečių ar Vokietijoje ilgą laiką gyvenančių žmonių, man patinka jų tvarka, atsakomybių suvokimas, tolerancija, atidumas, darbų organizavimas. Vokietijoje labai daug gražių vietų, gausu kultūros bei visuomeninių renginių. Ir nepaisant to, kad kelerius metus praleidau Vokietijoje, ten sutikau nuostabių žmonių, susiradau draugų ir su Vokietija sieju gražiausius savo jaunystės metus, ten niekada nesijaučiau savas. Doktorantūros studijų metu be Lietuvos negalėdavau išbūti ilgiau nei mėnesį ar du, tad niekada nemąsčiau ten likti ilgesniam laikui. O Lietuvoje – man viskas sava, gera ir miela. Jaučiu, kad tik čia galiu gyventi tikrą gyvenimą.

– Ar mėgstate skaityti? Kurios šalies literatūra labiau prie širdies? Gal turite TOP3 autorius?

– Skaityti mėgstu, labai daug skaičiau vaikystėje. Gal todėl ir susigadinau regėjimą skaitydamas vakarais ar naktimis. Vis dėlto pastaruoju metu ilgesniam ir atidesniam grožinės literatūros skaitymui neturiu galimybių tiek dėl padidėjusio darbų skaičiaus, tiek dėl mažų vaikų namuose, tiek dėl gana aktyvios visuomeninės veiklos. Tad negalėčiau išskirti ir geriausių ar mėgstamiausių savo autorių. Jeigu reikėtų prisiminti, kokius autorius skaičiau paskutinį kartą, paletė būtų labai marga – Kristina Sabaliauskaitė, Romualdas Granauskas, Juozas Erlickas. Nors visi jie skirtingi, jų kūryboje randi kažką savo – vienuose kūriniuose liūdesio, kituose – informacijos, trečiuose – humoro. Kaip ir pačiame gyvenime.

– Dėl kokio pasiekimo gyvenime labiausiai didžiuojatės? 

– Kaip jau minėjau pradžioje – beveik visą gyvenimą norėjau – ir vis dar tebenoriu – dirbti pedagoginį darbą. Mokslinį darbą atlieku tik tiek, kiek reikia. Todėl galbūt labiausiai ne didžiuojuosi, o džiaugiuosi Geriausio metų dėstytojo apdovanojimu, kurį gavau prieš keletą metų. Nesinori, kad tai pasirodytų pagyrūniška, tačiau tas studentų įvertinimas man buvo brangiausia, ką tik galėčiau įsivaizduoti profesiniame savo gyvenime. Labai myliu savo darbą, studentus, mėgstu su jais bendrauti, dalintis su jais studijų vargais ir džiaugsmais. Ir viliuosi, kad jie tai bent jau kartais pastebi.

– Kokias kalbas dar norėtumėte išmokti?

– Pastaruoju metu savo kursuose turėjau studentų ir Prancūzijos, Italijos, tad natūralu, kad netiesiogiai susipažinau ir su jų šalimis, pasidomėjau jų kultūra, tradicijomis, tad šių šalių kalbų ir norėčiau išmokti ar bent kiek pasimokyti.

– Knygos rekomendacija?

– Kad ir kaip būtų keista, tai – pats sudėtingiausias klausimas man kaip filologui. Tikriausiai giliausią įspūdį gyvenime man paliko Džeko Londono romanas „Martinas Idenas“. Perskaitęs jį visai kitaip pradėjau žiūrėti į daugelį dalykų – visuomenės nuomonę lemiančius „autoritetus“, aukštas pozicijas visuomeniniame gyvenime, žmonių santykius – ir stengtis rasti bei gyventi tikrą paprastą gyvenimą.

„Blic“ klausimai

• Muzika ar poezija?

Poezija, įpinta į muziką.

Mėgstu muziką, dažnai jos klausausi, tačiau labai svarbu, kad muzikoje būtų ir prasmingas tekstas, o jį suteikti gali poezija.

• Kaimas ar miestas?

Kaimas.

Tik kaime galima rasti ramybę, natūralumą, tikrą gyvenimą. Nors visą laiką gyvenau mieste, dabar gyvendamas už jo tikrai nesigailiu, o jeigu turėčiau galimybę, gyvenčiau dar toliau nuo miesto. Arčiau gamtos gali matyti visus metų laikus, pajusti ramybę, atgaivą, tikrumą.

• Vasara ar žiema?

Vasara.

Niekada nemėgau žiemos, nors išsikraustęs iš miesto kas kartą atrandu ir labai gražių jos pusių. Tačiau vasarą myliu labiau – gal dėl to, kad vasarą yra mano gimtadienis, galima daugiau laiko praleisti su šeima be streso ir darbų.

• Kava ar arbata?

Arbata.

Karšta juoda arbata su cukrumi ir citrina. Nuo vaikystės iki dabar – tai mano mėgstamiausias gėrimas, kuriuo galiu mėgautis bet kada ir bet kiek laiko. Kavą taip pat geriu, bet ji – veikiau kavos gėrimas nei kava – su cukrumi ir daug pieno... kaip katinui.

• Būti studentu ar dėstytoju?

Dėstytoju.

Tačiau tokiu dėstytoju, kuriam studentas yra kolega, bendražygis, su kuriuo galima pasikalbėti, pasidalinti patirtimi, pabendrauti, ir nebūtinai dalykiniais klausimais.

• Lietuviška literatūra ar vokiška literatūra?

Lietuviška.

Pabaigai tenka sudėtingiausi klausimai. Vokiečių literatūra yra puiki, gili, tačiau savoji visada išliks suprantamesnė ir artimesnė.