Dėstytojai apie knygas – metų dėstytoja D. Costello liko sukrėsta R. Šepetys knygos „Druska jūrai”

Antroji šių metų „Dėstytojai apie knygas” rubrikos pašnekovė – nuo 2014 m. Vilniaus Universitete dirbanti lektorė daktarė iš JAV Dorisa Costello. 2012 m. Ilinojaus Čikagos universitete apgynusi daktarės disertaciją ji dirbo Makedonijos ir JAV universitetuose, o Lietuvoje šiuo metu dėsto akademinį rašymą, anglų literatūrą (XVIII – XX a.) bei anglų kalbos stilistiką. Šiais metais dėstytoja buvo išrinkta geriausia Užsienio kalbų instituto dėstytoja. Su literatūra dirbanti ir ją pati rašanti Costello interviu pasidalino savo mėgstamais autoriais ir veikėjais bei iš kur pati semiasi įkvėpimo.

English below

dorisa

 

  1. Kada ir kaip prasidėjo jūsų pažintis su literatūra?

Mūsų šeimoje nebuvo televizoriaus iki tada, kai buvau maždaug dešimties. Kiekvieną vakarą visi kartu skaitydavome: iš pradžių tėvai skaitydavo man, o kai pramokau pati, jiems skaičiau aš. Skaitymas visuomet buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Vienoje mėgstamiausių mano vaikystės nuotraukų (tada buvau maždaug trejų) sėdžiu tėčiui ant kelių ir apsimetu kartu su juo skaitanti laikraštį.

Vėliau mano pomėgis skaityti išaugo – būdama maždaug septynerių atradau Nensės Driū nuotykius (angl. Nancy Drew Mysteries), pasakojusius apie jaunos merginos, jos dviejų geriausių draugų ir vaikino narpliojamus nusikaltimus. Įsivaizduodavau, kad kartu su ja galiu išspręsti tuos nusikaltimus! Kad ir aš galiu būti detektyve ir leistis į nuotykius! Mane labai žavėjo knygų savybė ne tik žadinti vaizduotę, bet ir leisti aplankyti nematytas vietas, veikti įvairius dalykus, toli gražu neprilygstančius mano realiam gyvenimui. Visa tai įgavo prasmę tik tada, kai įstojau į universitetą ir supratau, kad galėsiu nagrinėti nuostabią ir paslaptingą žodžių galią.

 

  1. Pati rašote. Kaip ir kur semiatės įkvėpimo?

Daugiausia iš šeimos istorijų, iš Biblijos, pasakų ir mitologijos, istorinių įvykių – istorijų, kurias girdžiu visą savo gyvenimą. Dažnai pradedu nuo personažo ir tuomet mąstau apie jo asmenybę, jo sunkumus, aplinką ir tuomet svarstau, ką jis darytų vienoje ar kitoje situacijoje, kokios galėtų būti to pasekmės? Mano nuomone, istorijos susiformuoja organiškai ir iš tikrųjų gali pačios reguliuoti tolimesnę įvykių eigą netgi be rašytojo, jei tik personažas yra tikroviškai sukurtas ir yra laikomas realia asmenybe.

 

  1. Kaip nusprendžiate, kad jūsų skaitoma knyga yra kokybiška ir verta jūsų laiko?

Turiu pripažinti, kad ne visada skaitau geras, kokybiškas knygas, kartais lengvas meilės romaniūkštis yra būtent tai, ko man reikia! Manau, kad viskas, kas nors kiek suteikia malonumo, yra vertas ir laiko. Tačiau, kalbant apie geros kokybės literatūrą, manau, kad yra skirtumas tarp tiesiog knygos ir tarp literatūros; kokybė seka iš kalbos gilumo ir sudėtingumo, iš to, kokį efektą tai sukelia skaitytojui. Kokybė – tankiai suausti pasakojimai, kurie priverčia tave norėti sekti bet kur, kur tie pasakojimai veda, kartais netgi į vietas, į kurias nelabai norisi keliauti. Manau, kad literatūra paliečia bent dalelę kiekvieno žmogaus sielos, ir nesvarbu, ar tai buvo parašyta prieš tūkstantį metų kažkieno iš visai kitos kultūros, ar tai buvo parašyta vakar tavo paties kieme. 

 

  1.  Ar lankėtės šių metų Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje? Ar lankėtės knygų mugėse kitose šalyse? Į kokią knygų mugę labiausiai norėtumėte nuvykti?

Lankiausi šių metų Vilniaus knygų mugėje ir ten nusipirkau kelias knygas, deja, visas anglų kalba. Man labai patiko, kad šių metų mugėje buvo didelis naudotų knygų skyrius, kuriame buvo ir sunkiai surandamų knygų. Mėgstu būti knygų apsuptyje, net jei jų ir nenusiperku. Man tiesiog patinka žinoti, kad visos tos knygos egzistuoja pasaulyje, ir kad žmonės jas skaito ir jomis mėgaujasi.

Buvau tik JAV vykusiose knygų mugėse, o šios buvo ganėtinai mažo masto. Kai gyvenau Čikagoje, miesto dalyje, žinomoje kaip Printer’s Row, kuri istoriškai yra miesto leidybos ir spausdinimo centras, vykdavo knygų mugės.  Ten dalyvauja daug vietinių rašytojų ir mažų leidyklėlių. Taip pat kelis metus dalyvavau AWP asociacijos (angl. Asociation of Writers and Writing Programs) konferencijoje, kurioje vyksta knygų mugė. Šioje mugėje dalyvauja mažos leidyklos, savarankiški bei komerciniai leidėjai, akademiniai žurnalai.

 

  1. Koks rašytojas jūsų nuomone yra labiausiai neįvertintas?

Labai sunkus klausimas! Viena iš mano mėgstamiausių rašytojų yra Madeleine L’Engle. Šiemet pasirodys filmas pagal vieną iš jos knygų „Raukšlė laike“ (angl. A Wrinkle in Time) ir aš nekantrauju jį pamatyti. Dauguma mano, kad M. L’Engle rašė knygas tik jaunimui, bet jos knygos, tiek tematiškai, tiek etiškai yra gilios, ir bet kokio amžiaus žmogus gali jomis mėgautis. Ji parašė ištisą knygų seriją ir manau, kad jos visos yra vertos dėmesio.

 

  1. Ar skaitėte lietuvių autorių knygų? Jeigu taip, kurias knygas ir kokį įspūdį jums paliko?

Skaičiau Ričardo Gavelio „Vilniaus Pokerį“ ir Rūtos Šepetys „Druska jūrai“, žinoma, abi skaičiau anglų kalba. „Vilniaus pokeris“ man ne visai „prilipo“ dėl pasakotojo balso, kuris man pasirodė nutolęs, ir buvo sunku suprasti kūrinį, nes nežinau kultūrinio ir istorinio jo konteksto. Kūrinys gilus ir manau, kad jeigu sovietinio režimo metu būčiau augusi Lietuvoje, kūrinys man būtų labiau suprantamas. Perskaičiusi „Druska jūrai“ labai nuliūdau. Čia, Lietuvoje, žinau žmonių, kurių šeimos nariai buvo deportuoti ir jie man papasakojo savo istorijas. Mano pačios šeima yra žydų tautybės ir patyrė Holokausto žiaurumus, taigi, suprantu išdavystės, praradimo ir sielvarto jausmą. Šią knygą buvo sunku skaityti, bet ne dėl to, kaip ji parašyta, o dėl to, kokią tragediją ji vaizduoja.

 

  1. Koks, jūsų nuomone, yra geriausias pagal knygą pastatytas filmas?

Galbūt apie jį galvoju dėl to, kad šiuo metu šį kūrinį aptarinėjame su studentais paskaitose, bet BBC mini serialas pagal Jane Austen „Puikybę ir prietarus“ (angl. Pride and Prejudice) yra nuostabus. Jis atitinka kūrinį, o Colin Firth yra geriausias ponas Darsis, kokį tik galiu įsivaizduoti. Serialas trunka apie šešias valandas, taigi, jam peržiūrėti reikia paskirti nemažai laiko. Bet aktorių vaidyba yra stulbinanti, o J. Austen sąmojis atskleidžiamas labai aiškiai.

 

  1. Su kokiu veikėju save labiausiai tapatinate?

Sunku pasakyti. Mano manymu, norint tapatinti save su kažkokia istorija, turi gebėti bent mažiausia dalelyte susitapatinti su veikėju. Turi suprasti jo motyvaciją, net jeigu jai ir nepritari. Vienas iš pirmųjų veikėjų, šovusių galvon – Elfaba iš Gregory Maguire kūrinio „Piktoji“ (angl. Wicked). Šis kūrinys perpasakoja „Ozo šalies burtininko“ istoriją iš Elfabos perspektyvos, kuri vėliau pavadinama „Piktąja Vakarų Ragana“. Elfabos oda žalia ir ji – talentinga ragana. Ji – atstumtoji ir susiduria su asmenybės problemomis. Kas gi nesijautė atstumtas ir atskirtas? Šią knygą skaičiau, kai dar mokiaus universitete ir, kaip ir Elfaba, bandžiau suprasti, kas aš esu. Puikiai supratau, kaip ji jautėsi: lyg pasimetusi visuomenėje, nesuprasta, vieniša, ir tada susirado draugų ir atrado savo pačios stiprybę.

 

  1. Jeigu parašytumėte knygą savo studentams apie dėstymą, kaip ji vadintųsi?

Vienas iš dalykų kuriuos dėstau – Anglų k. stilistika, taigi, knygą pavadinčiau „Kaip žinoti, kaip mes žinome tai, ką žinome?“ (angl. Knowing to Know How We Know What We Know).  Jeigu rašyčiau knygą apie Anglų literatūros paskaitas, knygą pavadinčiau „Skaitau mirusių žmonių kūrybą: literatūra nuo Šekspyro iki Džeimso Džoiso“ (angl. I Read Dead People: The Literature of Shakespeare to James Joyce).

Ačiū už pokalbį!

 

English

The second interviewee of the rubric “Dėstytojai apie knygas” [Professors talking about books] is Dorisa Costello, the American lecturer doctor who has been working at Vilnius University since 2014. In 2012 she defended her PhD dissertation in the University of Illinois at Chicago and afterwards worked in the universities of Macedonia and USA. Currently she is teaching academic writing, English literature (18th – 20th centuries) and English stylistics in Lithuania. This year Costello was voted the best lecturer of the Institute of Foreign Languages. The lecturer works with literature every day, shared her beloved authors and characters, as well as what inspires her with us in this interview.

 

  1. Can you tell me how your interest with literature and books started?

My family did not have a television until I was about ten years old. Every night we read together, first my parents reading to me, then as I learned, I read to them. Reading was always a part of my life. One of my favorite photographs is of me at about three years old, sitting in my father’s lap, pretending to read the newspaper with him.

My interest developed more when I discovered a series called Nancy Drew Mysteries when I was about seven, about a young woman who solved crimes with her two best friends and her boyfriend. I thought, I can solve crimes with her! I can be a detective and go on adventures! I loved how books allowed me to use my imagination and go places and do things that were far outside of my own world. It only made sense that when I entered university I would study the amazing and mysterious power of words.

 

  1. You write literature yourself. How do you find inspiration?

I find inspiration from family stories, from stories that I have heard all my life like those from the Bible, famous fables and mythology, and from historical narratives that I research. I often start with a character, and I think about that person, his or her personality, struggles, background, and then I wonder, if that person was faced with this situation, what choice would he or she make? What would be the consequences? I believe that stories develop organically and can actually dictate their own outcome apart from the writer, if the character is richly realized and treated as a real person.

 

  1. How do you decide if the book you are reading is quality and worth your time?

I have to admit that I don’t always read high quality books—sometimes a cheesy romance novel is just what I am looking for! I think that anything that entertains you on some level is worth your time. However, with regard to high quality literature, and I believe there is a difference between a mere book and literature, I think that quality comes from the depth and intricacy of language, of what it evokes in the reader’s mind. I think it has tightly woven narratives that compel you to want to follow wherever they lead, even sometimes to places you don’t really want to go. And I think that literature touches something in the human soul that anyone can relate to, whether it was written a thousand years ago from someone of a different culture, or whether it was written yesterday in your own backyard.

 

  1. Did you visit Vilnius’ Book Fair this year? Have you been to book fairs in other countries? Would you like to visit a specific one?

I did go to the Vilnius Book Fair this year, and I bought several books—all in English, though. I really appreciated that this year’s fair had a large selection of used books, too, some of which are hard to find. I love being surrounded by books, even if I end up not buying them. I just like knowing that all these books exist in the world, and that people read them and enjoy them.

I have never been to any other book fair, except in the United States, and these were usually on a smaller scale. When I lived in Chicago there was a book fair in a part of the city known as Printer’s Row, which was historically the center of publishing and printing in the city. There were a lot of local writers and small publishers there. I also attended the AWP (Association of Writers and Writing Programs) Conference for several years, and there is a large book fair in conjunction with the conference. This fair had academic journals, small house and independent publishers, and commercial publishers.

 

  1. In your opinion, who is the most underrated book author?

That is hard question! One of my favorite authors is Madeleine L’Engle. One of her books, A Wrinkle in Time, has been adapted to film this year, and I am excited to see it. Many people think of L’Engle as only a writer of young adult books, but her books are thematically and ethically deep, and I think anyone can enjoy them. She has a whole series of books, and I think all of them are worthwhile.

 

  1. Have you read any books by Lithuanian authors? If yes, which ones, and what impression did they leave on you?

I have read Vilnius Poker by Ričardas Gavelis, and Salt to the Sea by Ruta Šepetys, both in English, of course. I found Vilnius Poker alienating because of the narrative voice, which for me caused distance, and it was hard for me to relate to because of the cultural and historical context. It was dense, but I think if I had grown up in Lithuania during the Soviet regime, I might have connected more with it. Salt to the Sea made me terribly sad. I know people here who had family members deported and who have shared their stories with me, and my own family is Jewish and suffered during the Holocaust, and so I understand betrayal, loss, and grief. It was a hard book to read, not because of the writing, but because of the tragedy it portrays.

 

  1. What’s the best book-to-movie adaptation you’ve ever seen?

Maybe I am thinking of it because I am teaching it in my literature class right now, but the BBC mini-series of Jane Austen’s Pride and Prejudice (1995) is excellent. It is faithful to the novel, and the Colin Firth is the best Mr. Darcy I could have ever imagined. It is also about six hours long, so you have to be dedicated to watch it. But the acting is brilliant, and the wit of Austen comes though very clearly.

 

  1. Who is a character to which you relate the most?

That’s tough, because I think to engage with a story you have to be able to relate to a character, at least in some small way. You have to understand their motivation, even if you don’t agree with it. One of the first characters that came to my mind was Elphaba, from Wicked, written by Gregory Maguire (1995). It is a retelling of the Wizard of Oz, from the perspective of Elphaba, who is later called the Wicked Witch of the West. Elphaba has green skin and a talent for magic. She is an outcast and struggles with her own identity. Who hasn’t felt isolated and outcast? I read this book when I was in university, and I too, was trying to discover who I was. I really resonated with her feelings of being lost in society, of being misunderstood and alone, and then finding friends and your own strength.

 

  1. If you wrote a book about lecturing for your students, what would its name be?

One class I teach is English stylistics, so I think that book would be called: Knowing to Know How We Know What We Know. If I wrote a book about my English literature class, it would be: I Read Dead People: The Literature of Shakespeare to James Joyce.

 

Thanks!

Leave a Reply

Your email address will not be published.