Dėstytojai apie knygas – P.Lavrinec labiausiai įsigilinęs į L. Tolstojaus „Karo ir taikos” istoriosofijas

Su didžiausiu malonumu pakalbinome Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros docentą, humanitarinių mokslų dr. Pavel Lavrinec! Baigęs rusų filologijos specialybę Vilniaus universitete apgynė daktaro disertaciją „Н. С. Лесков и польская литература” Maskvos M. V. Lomonosovo universitete. 1994m. grįžęs į VU, 2013 m. tapo Rusų filologijos katedros vedėju ir šias pareigas užima iki šiandien. Parašė knygų apie Lietuvos rusų literatūrą XIX–XX a., žydų kilmės rusų poetą, lietuvių poezijos vertėją ir propaguotoją Eugenijų Škliarą bei daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių, apžvalgų, recenzijų, archyvinės medžiagos publikacijų. Šiuo metu VU Filologijos fakulteto studentams dėsto rusų literatūros istorijos ir teorijos dalykus, tad jį pakalbinti apie skaitymą, knygas bei herojus buvo išties smagu. Gero skaitymo!

Lavrinec

  1. Ar yra Jums labiausiai patinkančios rusų autoriaus eilėraščio eilutės?

Žinoma, yra, ir jų daug, sunku išsirinkti, tuo labiau, kad kartais, priklausomai nuo nuotaikos ar situacijos, galvoje pradeda suktis labai skirtingų poetų įvairios eilės. Štai dabar mielai pacituočiau Arsenijaus Tarkovskio eilėraščio „Pasaulio viduryje“ («Посредине мира») paskutinę strofą:

Я больше мертвецов о смерти знаю,
Я из живого самое живое.
И – Боже мой! – какой-то мотылек,
Как девочка, смеется надо мною,
Как золотого шелка лоскуток.

Nebandysiu versti pažodžiui, bet esmė būtų tokia: apie mirtį žinau daugiau nei numirėliai, iš viso gyvo aš pats gyvesnis, o kažkoks drugelis juokiasi iš manęs kaip auksinio šilko skutelis.

 

  1. Kokia paskutinė Jūsų įsigyta knyga? Kodėl būtent ji?

Nesu tikras, bet atrodo, kad tai buvo Tomo Venclovos rinktinių eilėraščių „bilingva“, t. y. dvikalbė lietuvių ir rusų paralelinių tekstų knyga „Encomium insulae. Похвала острову“ (Sankt-Peterburgas, 2016). Šiaip turiu ne vieną Venclovos poezijos knygą, pradedant nuo „Kalbos ženklas“ (1972), savo laiku dėl autoriaus emigracijos išimtos iš bibliotekų. Turiu ir ankstesnę dvikalbį rinkinį „Negatyvų baltumas. Негатив белизны“, išleistą Maskvoje 2008 m. Juozas Budraitis, būdamas mūsų ambasados kultūros atašė, tarp kitų svarbių ir naudingų dalykų inicijavo šiuolaikinių lietuvių autorių vertimų į rusų kalbą programą. O „Encomium insulae. Похвала острову“ įsigijau viename iš Tomo Venclovos 80 m. jubiliejaus renginių dėl dviejų priežasčių. Pirma – maniau, kad gal panaudosiu savo būsimajame straipsnyje apie Venclovos „Vilniaus tekstą“. Straipsnį parašiau, bet eilėraščiams iš knygos vietos jame neradau. Antra – tame renginyje šalia buvo ir autorius, ir vertėjas, filologė Ana Gerasimova, žinoma taip pat kaip savo dainų autorė ir dainininkė Umka. Kaip praleisti tokia progą? Tad mano egzempliorių puošia Venclovos ir Umkos autografai.

 

  1. Kokį blogiausią kūrinio vertimą teko skaityti?

Atsakysiu ne į klausimą: teko skaityti Česlavo Milošo poemos „Miestas be vardo“ vilniečio poeto Vitalijaus Asovskio ir Sergejaus Moreino iš Rygos rusiškus vertimus ir įsitikinau, kad bent jau poeziją verta skaityti originalo kalba.

 

  1. Kokį rusų autoriaus kūrinį galėtumėte parekomenduoti perskaityti studentui, visai nesidominčiam rusų literatūra?

Žinau, kad daugeliui patinka Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“: šiek tiek mistikos, šiek tiek satyros, fantastiniai personažai, žaidimai su laiku ir savita evangelijos siužeto interpretacija. Jei kas girdėjo ką nors apie Ivano Rustojo laikus ir ištikimą carui asmeninę gvardiją opričniną, gali pabandyti perskaityti žiaurią Vladimiro Sorokino antiutopiją „Opričniko dieną“. Klasikines rusų literatūros poras „Tolstojus ir Dostojevskis“, „Puškinas ir Lermontovas“ mūsų dienomis pratęsia pora „Sorokinas ir Pelevinas“, tad galima būtų rekomenduoti Viktoro Pelevino „Šventoji vilkolakio knyga“ arba kultinį „Čiapajevas ir Pustota“. Rimtas skaitytojas, linkęs neskubant pasinerti į painų siužetą su aliuzijoms, galėtų pabandyti gyvenančios Vilniuje Lenos Eltang „Akmeninius klevus“, išverstos Vlado Braziūno.

 

  1. Kokia Jūsų nuomonė apie elektronines knygas ir elektronines skaitykles? Ką galvojate apie audio knygas? Ar dažnai jų klausotės?

Bendrai kalbant, elektroninė skaityklė yra patogus daiktas, ypač miesto viešajame transporte, lėktuve ar kur nors atostogaujant. Aš asmeniškai naudojuosi iš bėdos skrendant lėktuvu ar toli nuo namų atostogų metu. Pasinėrimui į tekstą man reikalinga erdvė, kurią sukuria atverstos knygos lapai, o su skaitykle kyla toks jausmas, kad esi įspaustas į ekrano rėmus. Kaip ir su elektronine skaitykle, taip ir su audio knygomis: šiaip patogus daiktas, bet man trukdo netinkamas balsas ir ne mano intonacijos, todėl praktiškai nesiklausau.

 

  1. Ilgiausiai skaityta knyga?

Per visą gyvenimą daugiausiai laiko pareikalavo Levo Tolstojaus „Karas ir taika“. Pirmą kartą skaičiau mokykloje šį bei tą praleisdamas, pavyzdžiui, rašytojo istorines ir istoriosofijos digresijas, bet romaninius puslapius reikėjo perskaityti, nes mokytoja buvo reikli ir emocinga. Tikriausiai mokinukui „romaniniai“ puslapiai (karo, kur buvo aprašomi mūšiai, ir taikos apie Rostovų ir Bolkonskių šeimų gyvenimą) buvo įdomesni ir labiau įkandami, nei „filosofiniai“ (Tolstojaus samprotavimai apie laisvę ir būtinybę, visuotinę gerovę, karų priežastis). Universitete jau sąžiningai perskaičiau viską, ypač dėmesingai istorinius ir istoriosofijos puslapius, nes rašiau kursinį darbą apie Napoleoną ir napoleonizmą. Taip susiklostė, kad po metų ir vėl rašiau jau diplominį darbą iš „Karo ir taikos“. Vėliau dar kelis kartus grįždavau prie romano epopėjos, jei reikėjo dėstyti XIX amžiaus rusų literatūrą. Ir labai džiaugiuosi: apie laisvą valią, liberum arbitrium ir egzistencinį pasirinkimą prirašyta daug teologijos traktatų bei filosofijos veikalų, bet praktiškam kasdieniam gyvenimui labiau naudinga turėti tą įspūdį, kurį palieka Tolstojaus romanas. Kuris, beje, padeda suprasti, kaip iš pavienių žmonių, varomų skirtingų paskatų ir norų, atskirų lyg ir nesusietų veiksmų išaugo istoriniai įvykiai, ar tai būtų Napoleono karai, Baltijos kelias ar dar kas nors.

 

  1. Kas, Jūsų nuomone, yra visų laikų herojus?

Man labai patinka Vilniaus globėjo Šventojo Kristoforo noras tarnauti, bet tarnauti galingiausiam valdovui pasaulyje, tam, kas iš tikrųjų įkūnija aukščiausias vertybes. Artimiausias literatūrinis atitikmuo, atrodo, būtų Hermano Hesės romano „Stiklo karoliukų žaidimas“ Jozefas Knechtas, kurio pavardėje užkoduota aukštos tarnystės idėja.

 

Dėkojame už įdomius atsakymus!

 

Leave a Reply

Your email address will not be published.